Aplinkos ministerija planuoja peržiūrėti priimtą Savų reikmių nutarimą

2017-06-14

2015 m. pabaigoje Vyriausybės nutarimu buvo papildytos pakuočių atliekų tvarkymo užduotys, kuriomis vadovaujantis nuo 2017 m. gamintojai ir importuotojai, gaminių pripildytas pakuotes sunaudojantys savoms reikmėms (tai yra – įmonės veikloje naudojantys į šalį įvežamų ar Lietuvoje pagamintų gaminių pakuotes), privalo jas atskirai surinkti ir įvykdyti 100% šių atliekų sutvarkymo užduotį. Užduoties pilnai neįvykdžius arba netinkamai apskaičius savų reikmių pakuočių kiekius, grės mokestinės baudos, kurios gali būti iki 25 kartų didesnės, nei pakuočių atliekų tvarkymo kaina.

„Nuo metų pradžios sulaukėme daugybės užklausų, susijusių su įsigaliojusių reikalavimų vykdymu. Įmonės, bandančios realybėje vadovautis priimtomis taisyklėmis, susiduria su problema, kad praktiškai neįmanoma atskirti ir apskaityti savoms reikmėms sunaudojamų pakuočių. Įmonių pateikti pavyzdžiai parodė, kad reikalavimas 100% įvykdyti atliekų sutvarkymo užduotį prasilenkia su logika“, - teigia VšĮ „Žaliasis taškas“ direktorius Kęstutis Pocius.


Per metus teks surinkti apie 30% daugiau atliekų


Iki 2017 m. skirtingoms pakuočių rūšims, t.y. tiek savų reikmių, tiek ir galutiniam vartotojui skirtoms pakuotėms, buvo taikomos tik bendrosios tvarkymo užduotys. Atskyrus vieną srautą ir padidinus jam taikomas užduotis, likusio srauto užduotys nemažinamos – vadinasi, nuo šiol bendrai reikalaujama sutvarkyti ženkliai daugiau pakuočių atliekų.

„Lietuvoje per vienerius metus pradėta taikyti nebe ES direktyvose numatytas užduotis, o gerokai aukštesnes. Remiantis oficialia statistika, Lietuvoje bendras pakuočių atliekų sutvarkymas siekia 60% ir atitinka ES nustatytą užduotį. Nors kol kas statistinių duomenų apie faktinį savų reikmių pakuočių susidarymą nėra, preliminariais vertinimais skaičiuojama, kad bendroji pakuočių atliekų sutvarkymo užduotis Lietuvoje kyla ir nuo šiol gali siekti 80%. Panašius rezultatus pasiekti pavyksta tik tokioms šalims, kaip Belgija, Austrija ar Vokietija, kurios apskritai laikomos atliekų tvarkymo lyderėmis visame pasaulyje dėl preciziškai veikiančių atliekų tvarkymo sektoriaus procesų įgyvendinimo“, – sako Kęstutis Pocius.

Pasak jo, tokį milžinišką pakuočių atliekų tvarkymo šuolį Lietuvoje per metus įgyvendinti nėra realu – remiantis Europos Komisijos parengtais „Žiedinės ekonomikos modelio“ dokumentais, specialistų skaičiavimais ir kitų šalių praktika, tokius „ambicingus“ rezultatus planuojama ir realu pasiekti tik 2025 – 2030 m.

„Per metus trečdaliu padidinti atliekų surenkamumą yra neįmanoma. Net Europos Komisija, projektuodama atliekų tvarkymo užduočių didinimą, numato protingą pereinamąjį laikotarpį su galimybe jį pratęsti. Užduotys padidintos nepagrįstai greitai ir ženkliai, o jų neįvykdžius verslui gresia sumokėti aplinkos taršos mokesčius, kurie yra iki 25 kartų didesni, nei reali atliekų tvarkymo kaina“, –  sako K. Pocius.


Nauji reikalavimai įmonėms praktiškai neįgyvendinami


Pasak K. Pociaus, įgyvendinant naujus reikalavimus su problemomis susiduria įvairią veiklą vykdančios įmonės. Daugiausia bėdų kelia atvejai, kai produkcija įsigyjama tiek iš užsienio, tiek iš vietinių tiekėjų – tuomet susidariusios atliekos turi būti surenkamos atskirai ir joms taikoma skirtinga sutvarkymo užduotis.

Su panašia situacija susiduria prekybos centruose įsikūrusios parduotuvės, prekiaujančios tiek importuota, tiek ir vietinių tiekėjų produkcija. „Kadangi visi produktai į parduotuves tiekiami stambiose kartoninėse dėžėse, išpakavus prekes jos tampa pakuočių atliekomis. Naujojo reglamentavimo atveju, importuotos produkcijos dėžės turi būti priskirtos prie savų reikmių pakuočių atliekų ir sutvarkomos 100%, o dėžės iš vietinių tiekėjų – prie bendrųjų pakuočių atliekų ir sutvarkomos 84%. Negana to, abu srautai privalo būti atskirai apskaitomi ir surenkami, t.y. savų reikmių pakuočių srautas metamas į vieną konteinerį, bendrų pakuočių – į kitą. Atsižvelgiant į nedidelį parduotuvių plotą, atskiras tokių pakuočių apskaitymas ir surinkimas yra praktiškai neįmanomas. Nesuprantamas ir tokio reikalavimo pagrindimas, nes tolesnėje atliekų tvarkymo grandinėje abu srautai yra sumaišomi ir sutvarkomi kartu. Tad pridėtinė aplinkosauginė vertė nesukuriama, o administracinė našta yra didžiulė“, - pasakoja K. Pocius.

Be to, pagal priimtą tvarką, kiekviena įmonė savo teritorijoje turėtų įrengti specialius konteinerius ir atliekas sverti atskirai. Pagal šią logiką vien prie didžiųjų prekybos centrų, kuriuose įsikūrę daug mažų skirtingų parduotuvių galėtų atsidurti dešimtys skirtingų konteinerių – po kelis kiekvienai jame esančiai parduotuvei.

Pakuočių srautų atskyrimas itin sudėtingas ir maisto prekių parduotuvėse. Pavyzdžiui, pirkėjai praplėšia plastikinę vandens buteliukų pakuotę ir prekes nusiperka atskirai, o tuščia plėvelė lieka parduotuvėje. Jeigu tai buvo paties prekybininko importuoti vandens buteliukai, plastikinė plėvelė bus laikoma savoms reikmėms sunaudota pakuote. Ji privalės būti surinkta atskirai nuo parduotuvėje likusios vietinių tiekėjų vandens buteliukų plastikinės plėvelės ir sutvarkyta 100%. Tačiau, jeigu pirkėjas nusiperka importuotus vandens buteliukus kartu su visa plastikine plėvele, pakuotė jau nebebus sunaudota savoms reikmėms ir jai nebus taikoma atitinkama užduotis. Tad norėdamas tiksliai nustatyti savoms reikmėms sunaudotų pakuočių kiekį, prekybininkas privalės apskaičiuoti, kiek plastikinės grupinės pakuotės nuo importuotų vandens buteliukų liko parduotuvėje, o kiek pateko pas pirkėjus kartu su prekėmis. Įvertinant prekių judėjimo srautus ir apimtis, tokio lygmens apskaita yra neįmanoma.

Su reikalavimų įgyvendinimo problematika susiduria ir didmeninės prekybos įmonės, importuojančios ir iš vietos tiekėjų perkančios supakuotą produkciją. Dalis prekių sandėliuose yra perpakuojama ir prekybos tinklams tiekiama kartu su neperpakuota produkcijos dalimi. Perpakavimo metu sandėliuose susidaro plastikinės plėvelės atliekos tiek nuo importuotos, tiek nuo vietinių tiekėjų produkcijos. Šiuo atveju pakuočių atliekos nuo importuotos produkcijos priskiriamos prie savųjų reikmių pakuotės ir turi būti sutvarkytos 100%.  „Nors fiziškai tai yra tokios pačios atliekos, tačiau jos turi būti atskirai apskaitomos ir surenkamos skirtinguose konteineriuose. Kadangi atliekos privalo būti rūšiuojamos pagal medžiagų rūšis, pakuočių rūšiavimui tenka statyti 8 ir daugiau rūšiavimo konteinerių. Didmeninės prekybos ar gamybinių įmonių sandėliuose pakuočių persimaišymo rizika yra didžiulė“, - pavyzdžiais dalijasi VšĮ „Žaliasis taškas“ direktorius.

 

Problemų neišvengiama ir tuo atveju, jei perpakavimo paslauga perkama iš logistika užsiimančių įmonių. Susidarančios pakuočių atliekos realiai priklauso skirtingoms paslauga besinaudojančioms įmonėms pagal perpakuojamas prekes. Logistikos įmonėms neįmanoma atskirai apskaityti, kiek kokio kliento pakuočių susidarė, taip pat atskirai išskirti, kurios pakuotės turi būti priskirtos prie savo reikmių, Vadinasi, už tokias atliekas įmonėms teks mokėti aplinkos taršos mokestį, net jei jos ir bus išrūšiuojamos bei perduodamos tvarkytojams, tačiau nebus atitinkamai apskaitomos.

 

Atliekų tvarkymas brangsta smulkiajam verslui

 

Naujieji pokyčiai finansiškai atsilieps ir smulkiajam verslui, kuris naudojasi ne specialiais atliekų konteineriais, o komunaline rūšiavimo konteinerių sistema. „Ne visi gamintojai turi galimybes patys transportuoti atliekas iki perdirbimo įrenginių bei jas priduoti, o atliekų tvarkytojams neracionalu atvykti surinkti mažų kiekių atliekų“, - sako K. Pocius.

Sakykime, šeimyniniame gamybos ceche per metus susidaro tona savų reikmių pakuočių – pavyzdžiui, gaminamoms konservuotų žirnelių salotoms sunaudotų metalinių skardinių. Iki naujųjų reikalavimų įsigaliojimo, gamintojas metalinės pakuotės atliekas galėdavo išrūšiuoti ir išmesti į artimiausius kolektyvinius rūšiavimo konteinerius, taip vadinamus „varpelius“, kuriuose surinktų atliekų sutvarkymą organizuoja gamintojų importuotojų organizacijos, įvykdydamos kolektyvinę metalinės pakuotės užduotį.

Dabar smulkusis verslas nebegalės naudotis kolektyviniais rūšiavimo konteineriais ir privalės savų reikmių pakuočių atliekas atskirai priduoti atliekų tvarkytojams bei gauti įrodančius dokumentus, patvirtinančius 100% šių atliekų sutvarkymą. Nors aplinkosauginis rezultatas lieka toks pats, tačiau pakuočių atliekų sutvarkymas gamintojui kainuos kur kas brangiau, o neretais atvejais galės būti ir neįmanomas, ko rezultate gamintojas privalės mokėti taršos mokestį, kai realiai jokia tarša nevykdoma.


Gali tekti mokėti mokesčius už nevykdomą taršą


Gamintojai ir importuotojai stveriasi už galvų ne tik dėl neaiškios tvarkos apskaitant ir tvarkant pakuočių atliekas, bet ir dėl to, kad gali būti priversti mokėti aplinkos taršos mokesčius už nepadarytą žalą. Net jei įmonėms ir pavyksta susidoroti su apskaitos bei atliekų surinkimo iššūkiais, sutvarkymo procesuose atsiranda natūralūs nuostoliai ir neišvengiami praradimai, todėl 100 proc. užduoties įvykdymas yra praktiškai neįmanomas. Tai rodo, kad griežti pakeitimai galimai priimti nerengiant išsamios studijos.

„Verslui gresia didžiulė ir nepagrįsta finansinė našta, kai teks mokėti taip vadinamus taršos mokesčius už faktiškai nepadaromą taršą, o už pernelyg sudėtingus procedūrinius reikalavimus.“, – sako VšĮ „Žaliasis taškas“ vadovas K. Pocius.

Pavyzdžiui, per didžiąsias žiemos šventes dėl aktyvesnių pardavimų įmonėse susidaro daugiau savų reikmių pakuočių, kurios turi būti perduodamos atliekas tvarkančioms įmonėms. Netgi padarius tai laiku, jas priėmę perdirbėjai dažnu atveju dar kalendorinių metų laikotarpiu fiziškai neturi galimybių spėti šių pakuočių atliekų perdirbti ir pateikti perdirbimą patvirtinančių dokumentų įmonėms. Taip naujasis reglamentavimas užprogramuoja neįgyvendinamų pareigų priskyrimą gamintojams importuotojams ir pareigą susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kai aplinka nėra teršiama, o paskutinėmis metų dienomis į rinką išleistos pakuotės yra sutvarkomos sekančiais kalendoriniais metais.

„Naujasis pakuočių atliekų tvarkymo užduočių reguliavimas yra vienas sudėtingiausių Europoje, nustatytas neįvertinus visų aplinkybių bei realių galimybių jį įgyvendinti. Turėdami realią galimybę išgirsti ir suprasti daugelio Lietuvos gamintojų ir importuotojų išsakomas pastabas bei sunkumus, su kuriais yra susiduriama, tęsiame dialogą su teisėkūros atstovais ir siekiame kartu surasti sprendimus, užtikrinsiančius efektyvų, tvarų ir realiomis galimybėmis pagrįstą pakuočių atliekų tvarkymą Lietuvoje“, – sako VšĮ „Žaliasis taškas“ vadovas K. Pocius.