„Metrail“ istorija. Pabaigos belaukiant

2018-09-14

Situacija nepavydėtina visiems. Gamintojai ir importuotojai, kurie 2013-2015 metais organizacijoms („Žaliasis taškas“ ir „PTO“) „suplojo“ apie 28 milijonus eurų, kad šios organizuotų atliekų sutvarkymą, šias metais buvo nemaloniai nustebinti – jiems pateikta 30 milijonų taršos mokesčio sąskaita. Jų argumentų, neva mes jau mokėjome už tvarkymą prieš penkerius metus, kontroliuojančios institucijos neklauso, nes prieš akis turi teisės aktus, kurie tarsi kitos išeities nenumato.


Organizacijos išgyvena taip pat ne geriausius laikus. Nusamdžiusios atliekų tvarkytojus (mūsų atveju, UAB „Metrail“), jos atakuojamos iš gamintojų ir importuotojų pusės su klausimais, tai ką mums daryti? Ką jūs dėl mūsų darote? Organizacijos deda visas pastangas, kad gamintojai ir importuotojai jų nepaduotų į teismą. Juk tai jos su gamintojais sudarė sutartis, kad nupirks tinkamas paslaugas ir už jų pinigus atliekos bus sutvarkytos. Kas būtų jei įmonės vis tik paduotų organizacijas į teismą? Nieko gero.


Nei gamintojams, nei importuotojams, nes organizacijos gyvena iš jų įmokų ir 30 milijonų neturi iš ko atiduoti. Tiesiog visi stovės ilgoje eilėje su dideliais maišais, kai kioskelyje beveik nieko nėra. Organizacijoms tai reikš jų gyvavimo pabaigą. Dar kurį laiką pabus bankrutuojančiojo stadijoje. O tada – atia.


Labai blogai bus ir valstybei, kuri tokiam scenarijui pasirengusi prasčiausiai. Jei tik organizacija įgaus bankrutuojančios statusą, bus apribotos jos galimybės sudaryti sutartis (įskaitant ir su atliekų tvarkytojais).


Taigi, vienas iš trijų atliekų tvarkymo būdų (atliekų tvarkymas per organizacijas) taps neįmanomu. Priminsiu, kad gamintojas ir importuotojas turi tris alternatyvas:


1. mokėti mokestį;

2. tvarkyti atliekas pačiam;

3. tvarkyti atliekas per organizacijas.

 

Patys tvarkyti atliekas gali tik tie gamintojai ir importuotojai, kurie gaminius ar pakuotes naudoja savo reikmėms. Taigi, didžioji dalis turės mokėti mokestį. Beje, daug didesnį nei įrodančių dokumentų kaina. Apie mokesčio dydžio pagrįstumą vėliau. Valstybė teoriškai, o gal ir praktiškai surinks didelę sumą. Ir ką su ja darys? Lyg ir turėtų pati užsiimti atliekų tvarkymo organizavimu. Užduotys negali būti nevykdomos. Bėda, kad valstybė dar niekada pati to nedarė.


Keista, kad nedarė, nes kas gi tvarko gamintojų ir importuotojų išleistas į rinką pakuotes, kai jie sumoka mokestį? Valstybė nepasirengusi didelės apimties atliekų tvarkymo paslaugų viešiesiems pirkimams ir sudarytų sutarčių administravimui. Tam reikia papildomų administracinių išteklių, o valstybės tarnautojų skaičių didinti šiandien nepopuliaru. Ateityje apie tokią alternatyvą derėtų pasvarstyti. Jei įvykiai klostysis nepalankiai (organizacijos taps bankrutuojančiomis), tai įmonės turės mokėti taršos mokestį, kuris, kaip minėta, kelis (o kartais ir keliasdešimt) kartų didesnis nei patvirtinančių dokumentų kaina (suprask, sutvarkymo kaštai). Kodėl toks skirtumas? Akivaizdu, kad dėl šio skirtumo didžioji dalis įmonių rinkdavosi tvarkyti atliekas per organizacijas.


Jei mokesčio dydžio tikslas, kad visi stengtųsi jo išvengti – tai jis idealiai tinka. Skaičiavimų, kokie yra atskirų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių sutvarkymo kaštai, kol kas nematyti. Tikėtina, kad jie bus gerokai mažesni nei dabartiniai mokesčiai. Tikėtina, kad bus kiek aukštesni nei parduodamos patvirtinančių dokumentų kainos (UAB „Metrail“ nuopelnas).


Ką daryti?


Jei skaitome straipsnius ir pranešimus visuomenės informavimo priemonių ir institucijų tinklalapiuose, tai jau jaučiame, kad tuoj bus pasirašyta taikos sutartis. Tą jaučiame nuo šių metų pradžios. Visi nori taikos sutarties, bet niekas nepasirašo. Tam yra paaiškinimas. Apie taikos sutartį kalba asmenys (iš valstybės pusės), kurie sutarties nepasirašinės. Jie gal ir nori ją pasirašyti, bet negali priversti. O tarnautojas, kuriam reikės pasirašyti, atsidurs nepavydėtinoje situacijoje. Juk ne kasdien atleidi nuo pareigos mokėti 30 milijonų eurų į biudžetą. O jei kas užsimanys skundą prokurorams paduoti? Kas gins parašo autorių? Abejoju, kad ragintojai. Taigi, su taikos sutartimi, regis, įstrigome.


Galima bylinėtis. 1800 nelaimingų įmonių. Teismai tikrai turės darbo, kaip, beje, ir valstybės institucijų darbuotojai. Jau nekalbu apie samdomus advokatus iš įmonių pusės. Sumos nemažos, tad byloms pasibaigus kažkam teks gerokai patuštinti kišenę. Įmonės įvarytos į kampą ir aš jas suprantu, nes tai išlikimo klausimas (ne kiekviena gali sau leisti susimokėti bemaž dvigubus mokesčius už 2013-02015 metus). O štai valstybei reikėtų apsvarstyti savo perspektyvas šiose bylose. Čia netinka principas – jei nelaimėsim, tai bent sušilsim. O gal galima kažkaip be viso šito?


Gal ir galima. Tam tereikia, kad valstybė savo norą išspręsti situaciją įteisintų. Įteisintų, priimdama įstatymo pataisą, kuri aiškiai pasakytų, kad gamintojai ir importuotojai, tinkamai vykdę įstatyme numatytas pareigas (registravęsi, vedę apskaitą, dalyvavę organizacijoje, sumokėję jai už atliekų sutvarkymą), neatsako už atliekų tvarkytojų neteisėtus veiksmus. Atsakyti turi kalti asmenys. Mūsų aptariamu atveju – nesąžiningas atliekų tvarkytojas. Žinoma, kad įstatyme turėtu būti pasisakyta dėl jo galiojimo iki jo priėmimo buvusiems santykiams.


Ką tai duotų?


1. Stabilumą versle. Susvyravęs pasitikėjimas valstybės gebėjimu spręsti tokias situacijas būtų atstatytas. Gamintojai ir importuotojai, tinkamai teisės aktų nustatyta tvarka vykdę įstatymuose nustatytas pareigas, turi būti užtikrinti, kad nebus verčiami atsakyti už kitų subjektų netinkamą pareigų vykdymą.

2. Valstybės lėšų taupymą. Nebūtų išlaidaujama ilgiems teismo procesams.

3. Pamoką ateičiai. Kas nedirba, tas neklysta. Blogai, kai klaidos netaisomos. Matyt, dar reiks padirbėti su atliekų tvarkymo kontrole. Valstybė juk taip pat neturi likti „ant ledo“. Jai teks pasukti galvą, kaip užsitikrinti išieškojimą iš kaltų atliekų tvarkytojų ateityje. Juk užduotis reikia vykdyti.


Kalbėdamas šia tema su įvairiais žmonėmis, girdėjau skirtingų nuomonių. Vieni sako, kad tie verslininkai ko gero patys sukčiavo ir juos bausti reikia vien už tai, kad gerai gyvena, kiti nemato nieko blogo, kad jie susimokės du kartus, nes pinigų turi, o taip jau išėjo, kad iš to prisidirbusio atliekų tvarkytojo pinigų valstybė nebeatgaus. Treti (jų daugiausia) piktinasi valstybės negebėjimu kontroliuoti atliekų tvarkytojų (kur girdėta, kad 2018 m. reikia mokėti už 2013 m atliekų tvarkytojo padarytus pažeidimus) bei kvailu reguliavimu, kai nekalti asmenys verčiami mokėti du kartus.


Čia manau labai tiktų Vinstono Čerčilio frazė: „Kai kurie privatų verslą mato, kaip grobuonišką tigrą, kurį reikia nušauti, kiti įsivaizduoja jį kaip karvę, kuri turi būti melžiama, ir tik nedaugelis įžvelgia tai, kuo jis iš tikrųjų yra – stiprų arklį, velkantį visą vežimą“. Taigi – vieniems belieka laukti, o kitiems metas veikti.


Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/verslas/nuomones/robertas-klovas-metrail-istorija-pabaigos-belaukiant.d?id=79056013