Atradimai miškuose: elniai kramto plastiką, o rastus traškučių pakelius jau būtų galima atiduoti muziejui

2020-07-02
Visuotinis, visiems privalomas atliekų išvežimo mokestis, stambiagabaričių atliekų priėmimo aikštelės, nemokamas elektronikos surinkimas ir galimybė 4-ias padangas per metus palikti autoservise ar atliekų aikštelėse nemokamai. Tiek priemonių mūsų šalyje įvesta, siekiant padėti atliekoms pasiekti vietas, kur jos ir turi būti, bet dalis tautiečių vis dar veža jas pasigrožėti mišku. Ir ne bet kur – į upelių slėnius, pakrūmes bei pelkes.

Organizacijos „Žaliasis taškas“ pradėta iniciatyva „Švari vasara“ skatina išsinešti iš gamtos visas šiukšles, kurias ten atsinešėte bei visas, „sutiktas“ pakelėje. Kaip šiandien atrodo miškai kalbėjomės su švarinimosi žygių organizatoriumi Giedriumi Buču ir gamtos fotografu Mariumi Čepuliu.

Tiek mieste, tiek miške – daugiausia maisto 
pakuočių ir nuorūkų

Praėjusią vasarą žygį aplink Kauną „Už švarią Lietuvą!“ organizavęs Giedrius Bučas dalinasi atradimais – surinkta 270 kilogramų šiukšlių, daugiau nei 11 000 jų vienetų. Žygio pradžioje rinktos ir cigarečių nuorūkos, tačiau kai po poros valandų jų priskaičiuota per 8 tūkstančius, nuspręsta, kad taip tęsiant ir žygis gali nesibaigti.

„Praėjusiais metais 6 dienas ėjome pėsčiomis aplink Kauną ir savo kelyje rinkome viską, ką galėjome paimti, pakelti ir panešti. Didelių sąvartynų netvarkėme, tačiau pavienes surinktas šiukšles dienos pabaigoje svėrėme, skaičiavome, išrūšiavome,“ – prisiminė G. Bučas.
Pasak pašnekovo, nedidelis tyrimas leido padaryti įžvalgų, kokios atliekos dažniausiai nugula gamtoje.

„Padarėme išvadą, kad žmonės vienodai šiukšlina tiek miške, tiek parke, tiek prie vandens ar miesto viduryje. Didžiausią dalį šiukšlių sudaro kasdienio vartojimo produktų pakuotės. Didžiausias kiekis – nuorūkų, taip pat – cigarečių pakelių. Toliau rikiuojasi šokoladų, saldainių popierėliai, bulvių traškučių pakeliai. Mes susikūrėme sau patogumą, kad galėtume išlaikyti maistą, neišsiteptume juo. Tačiau mūsų patogumas tampa nepatogumu gamtai,“ – sakė G. Bučas.

Žygeiviams teko praeiti ir Kauno marių regioninio parko pakrantėmis. Čia irgi daugiausia šiukšlių sudarė maisto pakuotės, G. Bučas netgi pastebėjo, kad jos kartais „nužymi“ kelią nuo parduotuvės, tarsi duonos trupiniai iš pasakos apie Joniuką ir Grytutę. O štai ties buvusia sodų bendrija Kauno marių pakrantėje – senas statybinių medžiagų sąvartynas.

„Keliaujant Kleboniškio miške radome krūvą gipso kartono plokščių, iš Lapių į Kauną, Neries pakrantėje – daugybę padangų ir plokščių, stiklinių butelių. Galiausiai tiesiog palei kelią į Rokus radome televizorių, du dažų kibirus ir porą maišų šakų,“ – radinius, kurių negalėjo surinkti, vardijo Giedrius Bučas. Jo teigimu, mažesnių ar didesnių sąvartynų žygeiviai rado kiekvenoje kelio atkarpoje, jas žymėjo tarptautinėje programėlėje „Trash Out“, o šiandien tai jau galima padaryti ir „Mes Darom“ iniciatyvos žemėlapyje.

Rastam nesuirusiam traškučių pakeliui – 20 metų

Dalyvavusieji šiukšlių rinkimo žygyje pastebėjo miško aikštelėse su suolais ir staliukais dominuoja greitojo maisto restoranų šiukšlės – maišeliai, putplasčio maisto dėžutės, vienkartiniai įrankiai ir puodeliai.

„Lankytojai viską suvalgo ir lyg ir neša į šiukšlių dėžę, bet ji pilna! Tada viską stato šalia. Arba kabina maišeliuose. Bet namuose taip nedarome, ar ne? Nekrauname šalia virtuvės šiukšliadėžės, jei jau nebetelpa?“ – klausia G. Bučas ir tvirtina, kad geriausia, jei parkuose ar gamtoje apskritai nebūtų statomos šiukšlių dėžės.

Kaunietis žino tokios situacijos pavyzdį iš Kauno marių regioninio parko specialistų – ilgus metus kovoję su šiukšlinimu tam tikroje teritorijoje, jie galiausiai apskritai išvežė šiukšliadėžes. Ir toks sprendimas pasiteisino.
Pats Giedrius Bučas akciją „Švari vasara“ praktikuoja kasdien. Jis eina pasivaikščioti su maišeliu Panemunės šile ir dar nebuvo dienos, kad grįžtų neradęs šiukšlių.

„Kviesdami į žygį filmavome filmuką ir aš ten pat, kur visuomet vaikštau, pastebėjau blizgantį „kampuką“. Už jo ištraukiau iš po samanų bulvių traškučių pakelį. Tada nusprendžiau pažiūrėti į galiojimo datą – tai buvo 2000-ieji metai. Įsivaizduokite – 20 metų šis pakelis guli gamtoje ir jis nesutrūnijęs,“ – pasakojo G. Bučas.
Jis viliasi, kad kada nors į šiukšlinančius ir perlipančius per šiukšlę šnairuosime ir jiems bus labai gėda šiukšlinti.
„Kažkada ateities archeologai įvardins mūsų laikmetį kaip plastiko amžių. Bet vis dar galime šiek tiek susitvarkyti ir pagerinti archeologų nuomonę apie mus. Na, jei ne dėl archeologų, tai dėl savo sveikatos, savo vaikų sveikatos,“ – sakė G. Bučas. Jis su savanorių komanda šių metų rugpjūtį išsiruoš į žygį pėsčiomis aplink mūsų šalį „Už švarią Lietuvą!“ visu šalies perimetru. Šis žygis turėtų trukti apie du mėnesius ir pagrindiniai tikslai yra – pasigrožėti Lietuvos gamta ir savo kelyje surinkti rastas šiukšles, bei jas suskaičiuoti, kaip ir praėjusiais metais. Taip pat gautais duomenimis pasidalinti su visuomene, verslu ir savivaldybėmis.

Radę šiukšles gyvūnai pirmiausia švenčia, o tada įsivelia į bėdas

Žinomas gamtos fotografas Marius Čepulis ne kartą savo paskyroje yra dalinęsis nuotraukomis, kaip paukščiai ar laukiniai gyvūnai atrodo šalia šiukšlių. Jo teigimu, daugiausia atliekų – teritorijose aplink Vilnių. Ir karantinas šiuo požiūriu neišėjo į naudą, be to, tarp atliekų padaugėjo vienkartinių pirštinių bei kaukių.

„Prieš maždaug metus tokios didelės problemos nebuvo. Per karantiną žmonėms nebuvo sąlygų išvežti šiukšlių arba tai buvo per brangu, arba jie tingėjo ar prisigalvojo dar kokių nors nesąmonių. Jie tiesiog vežė savo šiukšles į mišką – masiškai! Statybines šiukšles, servisų šiukšles ar tiesiog buitines šiukšles. Tai – viruso ir karantino pasėkmė. Bendrai sakyčiau, tikrai žmonių sąmoningumas buvo išaugęs ir miškai bei pakrantės buvo daug švaresni. Žvejai pasidarė normalesni – suaugo į protą, nes anksčiau viską po savim palikdavo,“– sakė M. Čepulis.

Fotografas įsitikinęs, jog gyvulių, kurie viską po savęs numeta ir palieka – jau nebepakeisi. Tačiau pakankamai daug suprantančių, kad gyventi švarioje aplinkoje yra daug smagiau, be to, jie suvokia, kokią žalą daro numestos šiukšlės.

„Jei miške išmetamos buitinės šiukšlės, gyvūnams – valio, balius! Bet išvalgę stiklainio turinio likučius dalis jų įstringa ir nebegali išlįsti. Tada elniniai, kanopiniai gyvūnai, besimaskatuodami su savo ragais įsipainioja į visokiausius tinklus, skudurus. Arba tiesog valgo plastiką. Pasiima plastiko maišą, kurį paliko ūkininkas, patręšęs lauką, ir kramto – esu net nufotografavęs,“ – atskleidžia M. Čepulis.

Tačiau tai – tik žala, kurią gali pastebėti ir užfiksuoti fotografo akis. O dar egzistuoja į smulkiausias dalelytes suirę maišeliai ir kitos plastiko atliekos, kurios tiesiog keliauja per visą ekosistemą ir gausiausiai nusėda stambiuose plėšrūnuose, tarp jų ir „mūsyse“, kaip sako M. Čepulis.
„Kiekviena pakelta šiukšlė palengvina gyvenimą gamtai. O jei šiukšlynas toks, kad kokių dviejų trijų mašinų reikėtų joms išvežti – praneškite savivaldybei ar regioniniam parkui. Parkai dažniausiai tyliai susitvarko, o tada, pavyzdžiui, pastato kameras, kurios yra labai gera priemonė. Kai žmogus nufilmuojamas išpilantis šiukšles, tai paskui labai greitai atvažiuoja, susirenka, dar pagrėbsto tą vietą ir gėlyčių pasodina,“ – ironizuoja gamtos fotografas.
Matydamas situaciją miškuose jis griežtas – baudos už šiukšlinimą galėtų siekti kelis tūkstančius, dar ir su automobilio, kuriuo jas atvežei, konfiskavimu. O kol kas tiesiog neturėtų būti gėda pakelti šiukšlę.

„Vis dar galvojama, jei kitas numetė, tai ką aš čia būsiu kvailesnis ir rinksiu. Reikėtų galvoti... duok durniui kelią. Jie šiukšlina, o mes surenkame ir nekreipiame į juos dėmesio. Šiukšlintojų bet kokiu atveju mažėja,“ – sakė M. Čepulis.

Net ir įsisenėjusias atliekas galima rūšiuoti

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos viešųjų ryšių atstovė Diana Rakauskaitė taip pat pritaria, kad pavienių šiukšlių saugomose teritorijose mažėja. Tam įtakos turėjo augantis žmonių sąmoningumas. Tačiau regioninių parkų direkcijų darbuotojai šį pavasarį taip pat pastebėjo atsiradusių mažų šiukšlynų.

„Šiuos sąvartynus direkcijos tvarko savo jėgomis, nors tokia pareiga joms nepriklausytų: tam neturime nei technikos, nei galimybių. Tačiau galime organizuoti įvairias talkas, ežerų ar upių švarinimo akcijas – tą pavasarį daro praktiškai visi parkai,“ – sakė D. Rakauskaitė.
Pašnekovė paragino valgant įrengtose pavėsinėse susirinkti visas, kad ir popierines pakuotes. Gali atrodyti, kad jos pravers kitiems, kurie galbūt norės laužavietėje užsikurti ugnį, tačiau iš tiesų šiukšles greičiau išnešioja vėjas ar smalsios varnos. „Žaliojo taško“, organizuojančio akciją „Švari vasara“ atstovė Asta Burbaitė patarė, jei turite galimybę, į atskirą maišą bent jau stiklo butelius. Netrukus saugomų teritorijų direkcijose bus dalinami šiai akcijai skirti maišeliai – galite paimti porą ar daugiau ir mėginti kiek įmanoma labiau išrūšiuoti šiukšles.

„Suprantama, kad ne visas miške rastas šiukšles galima lengvai išrūšiuoti: aplinkos poveikis jas padaro sunkiai atpažįstamas ir atskiriamas. Tačiau dalis atliekų dar gali tikti rūšiavimui, pavyzdžiui, jei randate ne vietoje sukrautą stiklo butelių ar stiklainių kalną, drąsiai meskite juos į stiklui skirtą konteinerį. Stiklas perdirbamas neribotą kiekį kartų – jis tikrai dar gali būti panaudotas, net jei ilgai gulėjo miške, lietus ar saulė jo nesugadina,“ – sakė A. Burbaitė.
Na, o jei reikia papildomos motyvacijos – užsukę į saugomos teritorijos lankytojų centrą prašykite lankytojo paso – jį turėdami, pasak D. Rakauskaitės, galėsite rinkti antspaudus kiekviename aplankytame regioniniame ar nacionaliniame parke. Per šią vasarą apkeliavusių visas Lietuvos saugomas teritorijas laukia knyga, o visuose parkuose įsigijusių lankytojo bilietus – kelioninė kuprinė. Taip pat padarę gerą darbą, surinkę šiukšles, nepamirškite juo pasidalinti socialiniame tinkle, naudodami grotažymę #MisijaSvariVasara.